Apvažiuoti planetą motociklu ir įrodyti, kad svajonės, kurios dažnai atrodo neįvykdomos, iš tiesų tokios... nėra.
Pradžia: | 22-Gruod.-2003 , Buenos Aires, Argentina |
Atvykimas: | 18-Bal.-2009, Buenos Aires, Argentina |
Šalys | 40 |
Kelionės trukmė | 64 mėn. (5.4 metai) |
Kilometrai | 86.900 km |
Benzinas | 3.608 l |
Padangos | 13 |
Alyvos keitimai | 57 |
Laivai / keltai / valtys | 42 |
„Ak!, nuostabu turėti laiko ir pinigų!!“. Šią frazę dažnai girdime iš žmonių, su kuriais susipažįstame kelionės metu. „Jei turėčiau laiko taip kaip jūs..., aš taip pat taip daryčiau...“, dažnai prideda naujai sutiktieji.
2003 metais, kai studijavau Buenos Airės, būčiau pasakęs tą patį. Kaip gauti laiko ir pinigų, kad galėtum keliauti motociklu po pasaulį? Tai neįmanoma!
Tačiau įkvėpimas aplankė atsitiktinai, kaip neretai būna gyvenime. Viskas prasidėjo nuo palyginti trumpos kelionės į Rio de Žaneirą, kai universitete turėjau žiemos pertrauką. „Norėčiau keleto dienų ramybės“, padūmojau.
Motociklas, kurį tuo metu turėjau, „Honda Transalp 600 cc“, buvo ne tokios būklės, kad būtų galima leistis į kelią. Trinksėjo stūmoklio varžtas, o vanduo užvirdavo net važiuojant lėtai. Reikėjo daugybės pinigų jai pataisyti.
Ieškojau greito sprendimo: likus penkioms dienoms iki fiksuoto išvykimo laiko, nusipirkau mažutį 125 cc motociklą, naudotą, tačiau geros būklės. Jei sėkmė šypsosis, ji neturėtų krėsti jokių šposų su mechaniniais gedimais. Pritvirtinau paprastus, odinius balnakrepšius, pritaisiau skydą nuo vėjo, o likusius daiktus pririšau kur tik įmanoma. Ji buvo pasiruošusi vieną dieną anksčiau: 2003 m. gruodžio 22 d.
„Sugrįšiu po 20-ies dienų!“, pasakiau tėvams. „Pasiimu mikrobiologijos knygas, kad grįžęs galėčiau laikyti egzaminą!“, buvau įpusėjęs veterinarijos medicinos studijas bei dirbau kompiuterių administratoriumi.
„Kaip toli nusigausiu šiuo mažučiu motociklu? Ar jis pakels kelio išbandymus? Ar suges tiesiog už kampo?“, mąsčiau sukdamas į greitkelį pirmąjį kartą. Visada prisiminsiu tą jausmą, kuris apėmė važiuojant vis toliau ir toliau nuo namų, ant dviejų ratų, skendint tokioje nežinomybėje, su tiek daug abejonių, tiek daug baimės...
Po keleto savaičių, Brazilijoje:
„Tai akimirka mano svajonei išpildyti“, pasakiau savo šeimai telefonu. Turiu kaip tik tiek pinigų, kad galėčiau grįžti namo, tačiau žinau, kad jei taip padarysiu, labai tikėtina, kad tinkamas momentas išvykti niekada nebeateis. Nežinau, kaip tai padarysiu, neturiu didelio motociklo, nei tinkamų krepšių, aprangos, įrangos, GPS, vizų ar pinigų, tačiau aš nukeliausiu į Australiją, šiuo motociklu!
Ir taip viskas prasidėjo. Tiesiog tikint, kad viskas yra įmanoma, jei tiktai to trokšti pakankamai stipriai ir sieki nenuilstamai.
„Pirma, antra, trečia, greitėk iki 50... ir... STABDYK!!“ Mano pirmoji vairavimo pamoka ant tikro motociklo Barselonos pramoninėje zonoje. Sėdžiu ant „La Garota“, o už manęs – Gustavas, rėkiantis man nurodymus. Negalėsiu išvažiuoti iš pramoninės zonos, kol neišlaikysiu „rankos egzamino“: kas dvi sekundes Gustavas pakelia ranką, o aš turiu per penkias sekundes patvirtinti, kad matau ją užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
„Ar važiuodama automobiliu niekada netikrini užpakalinio vaizdo veidrodžio?“, šūkauja Gustavas. Žinoma tikrinu, tačiau automobilyje nereikia galvoti vienu metu apie begalę dalykų. Prireikia viso rytmečio sukoordinuoti abi rankas ir kojas. Pradedu panikuoti. Liko tik penkios dienos.
Prieš keletą dieną nusprendžiau prisijungti prie Gustavo ir keliauti su juo aplink pasaulį likusį kelią. Apimti euforijos parašėme laiškų porai galimų rėmėjų, norėdami paklausti, ar nesutiktų man suorganizuoti motociklo. Net jeigu tai atrodė visiškai neįmanoma... po kelių dienų suskambėjo telefonas ir Giovanni Celli paklausė: „Kokios spalvos norėtumei?“. Negalėjau patikėti savo ausimis. Turėjau savo motociklą.
Po penkių dienų Gustavas buvo pakviestas į ralį Maljorkoje. Nusprendžiau tučtuojau baigti filosofijos daktaro studijas Barselonos universitete ir leistis į kelionę. Nenorėjau gaišti nė minutės veltui.
Niekas neturėjo nieko žinoti. Tai buvo mano paslaptis, mano didysis planas. Nenorėjau klausytis jokių klausimų, jokių abejonių, nerimastavimų, geranoriškų patarimų. Nenorėjau net pradėti galvoti apie savo sprendimą, bijodama, kad galiu persigalvoti. Intuicija man sakė, kad manasis traukinys atvažiavo ir laikas į jį šokti, net jei šis šuolis mane velniškai gąsdino.
Liko lygiai penkios dienos sukonstruoti aliuminines dėžes Miltonui (tai vardas, kurį parinkome mano būsimajam kompanionui), pritvirtinti jas, viską supakuoti... Kiekvieną vakarą po truputį mokiausi važiuoti. Viskas turėjo būti daroma slaptai – paslėpėme aliuminines dėžės, antrą porą motociklininkų batų... laikrodis tiksėjo. Penkios dienos ir visi sužinos. Laukiau tos dienos, norėjau baigti šį slaptumą, tačiau taip pat žinojau, kad kelio atgal nebus. Viso gero mėnesinei stipendijai, šiltai lovai, vakarams su senais draugais, tačiau taip pat ir kasdienėms žadintuvo kančioms ir ilgoms valandoms fakultete, vietai, kurioje jau seniai nebesijaučiu kaip namie.
Žinoma, aš vis tiek turiu dirbti. Net jei žmonės visad apstulbę klausia: „Ką, TU dirbi?“. Tartum dabar pinigai iš dangaus kristų. Tačiau dabar dirbu kelyje. Internetas yra geriausias šių laikų išradimas.
Gyvenime viską lemia mūsų priimami sprendimai ir tai, kam skiriame pirmenybę. Daugelis labiau mėgsta gerai sutvarkytą gyvenimą su visais privalumais ir trūkumais, tokiais kaip butas, pastovus atlyginimas ir sumažintas laisvo laiko kiekis. Mes teikiame pirmenybę gyvenimui kelyje, su visais jį sudarančiais unikaliais išgyvenimais, nežinomybe ir sunkumais. Tai mūsų pasirinkimas.